Kaip akimirka prabėgo pirmasis mokslo metų mėnuo. Kai gamtoje sodrią žalumą pakeitė gelsva aukso spalva, rudens alsavimą pajutome visur. Netruko ateiti ir spalis. Šėldamas, besitaškydamas lietaus ir lapų purslais, jis dovanojo kasmetę šventę – Tarptautinę mokytojų dieną.
Tai pirmasis šventiškas stabtelėjimas beįsisukančių mokslo metų verpete. Diena, leidžianti pajusti savo darbo prasmę, pažvelgti į rytojų, pamąstyti apie tai, kokie bus mokiniai rytoj ar po daugelio metų. Iš šalies žiūrint, atrodo, kad mokykloje niekas nesikeičia – skambutis, pamoka, pertrauka, vėl skambutis. Taip ir mokyklos kasdienybės rate besisukantis mokytojas, dalinantis savo žinias ir išmintį visiems vienodai – ir mažam pirmokui, ir jau besiruošiančiam palikti progimnaziją aštuntokui.
Šiemet Vilniaus Gabijos progimnazijos mokytojų kolektyvui šventė buvo ypatinga, netradicinė. Tam, kad rastų geriausią skambesį, mokytojui tenka kasdien derinti stygas bei daug dirbti. Ir maloniausia, kai šis sunkus darbas atsiperka. Spalio penktosios rytą vos tik peržengusius mokyklos slenkstį mokytojus su gėlėmis ir sveikinimais pasitiko būrys mokinių. Visą dieną mokykloje skambėjo šilti žodžiai, nuoširdūs linkėjimai. Po pietų linksmai nusiteikęs progimnazijos mokytojų kolektyvas išvyko į Užutrakio dvarą.
Užutrakio dvaro sodybos ansamblis, sukurtas grafo Juozapo Tiškevičiaus ir jo žmonos iniciatyva, yra vienas iš gražiausių išlikusių Lietuvos dvarų, įkurtas ant Galvės ežero kranto. Puikius rūmus supa didelis parkas. Mūsų progimnazijos mokytojai, klaidžiodami jo takeliais, gėrėjosi nuostabiais vaizdais ir rinko rudens dovanas. Pasivaikščioję po parką, apžiūrėję restauruotame buvusios spirito varyklos pastate įrengtą interaktyvią ekspoziciją, Užutrakio dvaro menes, mokytojai stebėjo nuostabų muzikinį spektaklį, vėliau vakarieniavo jaukiame dvaro restorane. Visą vakarą netilo smagus klegesys, skambėjo dainos, linkėjimai.
Spalis lietumi ir vėjo gūsiais užmarštin nugramzdino seniai išblėsusios vasaros spalvas. Žemė, nusivilkusi savo žalią rūbą, pasidabino naujomis spalvomis. Priblėsusi saulė vis mažiau bežeria spindulių, aprimusi ir tyli ji vis rečiau spindi geltoniu virš laukų. Su pasikeitusiu gamtos pasauliu į mūsų gyvenimą ateina laukimas kažko naujo, tikėjimas, kad bus kitaip, bus geriau. Nuotaikingai pasibaigusi šventinė diena visiems paliko malonių įspūdžių, priminė, kaip gera būti mokytoju.
Tekstas lietuvių kalbos mokytojos Astos Šalkauskaitės
Nuotraukos Jolitos Baranauskienės
