Dar sausio mėnesį parengtas straipsnis asmeniniam tinklaraščiui (jei abejojate dėl termino, tai – blog‘as) vis atrodė netinkamas, neišbaigtas ir, ko gero, būtų galima rasti dar gana daug lietuviškų, priešdėliu ne- padabintų žodžių, padedančių apibūdinti pirmąjį blyną, kuris taip ir nepateko į interneto platybes.
Šiandien, diskutuodamas su kolegėmis apie artėjantį susitikimą su vienos klasės tėvais, kaip niekada aiškiai supratau, apie ką turi būti pirmasis įrašas tiklaraštyje.
Įtraukusis ugdymas. Inkliuzinis ugdymas. Labai gražūs ir prasmingi žodžiai, bei, be abejonės, prasminga idėja. Integracija į supančią visuomenę yra svarbi kievienam jos nariui, nepaisant to, ar jis tai aktyviai teigia, ar ne. Visi nusipelnome būti, visiems mums yra skirta vieta, kurią turime teisėtai užimti.
Ir čia prasideda įdomioji klausimo dalis. Po įkvepiančių kalbų kimbame į darbus, arba, kitaip tariant – į pasirengimą, kuris, labai dažnu atveju, yra savišvieta, teoriniai kursai arba praktiniai mokymai. Praktiniai mokymai. Skamba gana paradoksaliai. Mes praktiškai mokomės, kaip elgtis įvairiose situacijose, tik bėda ta, kad tai darome teorijos lygiu.
Labai neseniai teko girdėti frazę, kad mokykla – biudžetinė įstaiga, o tokiose įstaigose viskas turi būti aišku, savaime suprantama, viskam turi būti pasirengta ir viskas turi būti sėkmingai įgyvendinama. Na, žinoma, pedagogas, baigdamas savo keturių, ar dar geriau, šešių metų kelią link prestižine palaipsniui virstančios specialybės, turi tiek žinių apie specialiąją pedagogiką ir psichologiją, kad, tik įėjęs į klasę, gali nuskenuoti kiekvieną joje sėdintį mokinį, nesvarbu, koks jis individualus ar savitą charakterį demonstruojantis bebūtų.
Čia norėčiau papasakoti vieną paauglystės istoriją. Miestelyje, kuriame užaugau, gyveno panelė, kuri, norėdama padaryti įspūdį vaikinui, su kuriuo ką tik ėmė susirašinėti laiškais (tai tokie popieriniai e-mail, jei kam kiltų abejonių), parašė, jog moka karate, kung-fu, dziudo, aikido ir… kaip pridėdavo visi, žinoję šią istoriją, daug kitų baisių žodžių.
Taigi, mes žinome. Žinome ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas), Aspergerio ir kitus autizmo spektro sutrikimus, Dauno sindromą, prieštaraujančio neklusnumo sutrikimą ar tiesiog elementarų hiperaktyvumą. Viskas ir visiems yra aišku, belieka tik turimas teorines (o, atsiprašau, praktinių užsiėmimų metu įgytas) žinias ir jau turimas kompetencijas pritaikyti praktikoje (puikiai skamba, ar ne), ir sėkmingai darbuotis vadovaujant 30 jaunųjų mūsų visuomenės atstovų ugdymo procesui. Tiesa, dar reikėtų pridurti, kad jei jūs esate dalykininkas, kuris turi po vieną savaitinę pamoką kiekvienoje klasėje, tai reiškia, kad tokių 30 (ar kiek mažiau) narių turinčių kolektyvų, kurie atžygiuos pas jus įgyti taip trokštamų žinių ar naujų kompetencijų, bus ne vienas, o gal net ir ne viena dešimtis.
Beje, jei vis dar manote, kad šiomis idealiomis sąlygomis viskas vyks, kaip sviestu patepta, neskubėkite. Kaip ir mes, suaugusieji, taip ir šie jauni žmonės yra … žmonės. Akivaizdu, sakysite. Žinoma. Tai žmonės su savomis emocijomis, norais, svajonėmis, noru papasakoti jums viską, kas nutiko atostogų metu ar savaitgalį, noru kartais tiesiog patylėti, kartais – norintys, kad jų nepastebėtumėte, nes, dėl įvairiausių priežasčių nespėjo atlikti namuose skirtų užduočių, arba priešingai, tiesiog gaudantys jūsų žvilgsnį, kad pamatytmėte, kad jiems pagaliau pavyko viską atlikti be klaidų, ar kad paskutinis piešinys – tiesiog nuostabus.
Tai kurgi tas įtraukumas, paklausite. Visa tai ir yra įtraukumas – visa įvairovė nuostabių jaunų žmonių, su pačiais įvairiausiais poreikiais, kuriuos mes, mokytojai, praktinių užsiėmimų metu teoriškai esame įvaldę atpažinti, įvertinti ir numatyti visas įmanomas kiekvienos galimos situacijos pasekmes ir žinome bent kelis stebuklingus būdus užbėgti joms už akių.
Viso šio teksto paskirtis? Kviečiu visus (ir tai reiškia, visus – tėvelius, kitus atstovus pagal įstatymą, kolegas, mokinius) apsišarvuoti kantrybe, nes, galvodami apie mano jau pradžioje teksto minėtą sustikimą, puikiai supratome, kad nėra recepto, kuris išspręstų kiekvieną situaciją ir sukurtų idealias sąlygas visiems. Todėl ieškokime geriausios išeities, o ne reikalaukime, kad viskas būtų išspręsta čia ir dabar, nes kalbame ne apie sugedusį mechaninį įrenginį, o apie žmogų, kuris, šalia viso kito, dar tik pakeliui į savęs supratimą, kuriam dar galimai trukdo ir kiti jo turimi specialieji poreikiai.
Dar noriu kreiptis į dvi žmonių grupes. Tiems, kurie pritariamai linkčiojo skaitydami šį tekstą – sėkmės ir supratimo, kad turime dalintis savo patirtimi ir žiniomis, nes mūsų išmokimas dirbti niekada nebus baigtinis. Tiems, kurie yra tikri, kad čia buvo dėstomas visiškas absurdas ir jie yra įsitikinę, kad žino viską apie įtraukųjį ugdymą ir gali padėti kitiems praktiškai pasirengti bet kuriai ugdymo situacijai – mes be galo džiaugiamės, kad jūs egzistuojate! Retas kuris atsisakys skirti visą savo metinę kvalifikacijos kėlimui skirtą sumą tam, kad jūs pasidalintumėte savo žinojimu. Bent jau aš tai padaryčiau neabejodamas.
